Vilniečių teatro kritikų maršrutai Lietuvoje gana nuspėjami. Daugiausiai lakstoma Vilniaus centre. Kartais išvažiuojama į Kauną. Į Klaipėdą, Šiaulius ar Panevėžį – turint transportą ir gerą priežastį. Ta gera priežastis kartais ir į kitus regionu išvilioja. Taip nutinka ganėtinai retai, todėl kiekvieną kartą atsiradus galimybei norisi ja pasinaudoti, kad pilnesnis Lietuvos teatrinio gyvenimo vaizdas susidarytų.
Aš pati šį lapkritį turėjau galimybę savo maršrutą papildyti kryptimi į Dzūkiją, į šiais metais jau septintą kartą Alytuje įvykusį tarptautinį profesionalių teatrų festivalį COM•MEDIA. Festivalio metu spektaklius stebi ir vertina komisija. Jai pirmininkauti ir važiavau į Alytų. Bet ne komisijos darbas čia paviliojo, o pats teatras, apie kurio buvimą vis kas nors girdisi, bet iki šiol nebuvo atsiradusi tikrai gera priežastis nuvažiuoti apsižiūrėti.
Atvažiavus porai savaičių į Alytų buvo progų susipažinti ne tik su teatru, bet ir su miestu. Buvau nusiteikusi pamatyti liūdną tarybinę architektūrą, tuščias gatves, pustuštę teatro salę. Nors mieste senamiesčio iš tiesų beveik nėra, bet daug žemų pastatų, jaukių privačių namų kvartalų, daug parkų, erdvės žvilgsniui ir kūnui. Gerai, kad atvykau šaltuoju metų laiku – pagunda teatrą iškeisti į vakarinį pasivažinėjimą dviračių būtų buvusi pernelyg didelė.
Nors į teatrą, žinoma, ne tik šaltis vedė. Buvo smalsu pamatyti tiek patį teatrą, tiek ir alytiškę teatro publiką. Pats teatro pastatas, nėra išskirtinai jaukus. Ypač lyginant su neseniai renovuotais didžiųjų miestų teatrais. Tačiau čia šilta ir tvarkinga. O scenos puikiai įrengtos. Erdvių yra ir kitoms veikloms. Pavyzdžiui, teatre įrengtas labai jaukus teatro klubas mažesniems renginiams, filmų peržiūroms. Taip pat čia ir Alytaus lėlių teatras. Tame pačiame pastatė įsikūrę ir Alytaus radijas, ir televizija. Todėl teatro pastatas čia ir miesto kultūros centras.
Tačiau tikru kultūros centru, traukos tašku kokio ilgimasi visuose mietuose, teatras buvo virtęs vos vieną festivalio dieną, o tiksliau naktį COM•MOONA. Nors sakyti, kad kitomis dienomis festivalis nesulaukė pakankamo žiūrovų dėmesio nebūtų teisinga. Į kai kuriuos spektaklius publika rinkosi labai noriai, o didžioji teatro salė buvo beveik sausakimša ne tik savaitgaliais.
Festivalio programa sudaroma tiek patiems teatrams teikiant savo pasiūlymus, tiek ir organizatoriams renkantis. Komedija jau nebėra prioritetas, tačiau dauguma festivalyje rodytų spektaklių vis dėlto yra šio žanro. Didžiausias kontrastas komedijai buvo festivalio atidarymo spektaklis „Laisvės arena“ (Alytaus miesto teatras), svečių iš Sakartvelo „Geltonos dienos“ (Poti Valerian Gunia profesionalusis valstybinis teatras) ir vienu iš geriausių festivalio spektaklių tapęs „Autonomija“ (Valstybinis jaunimo teatras).
Tačiau net ir ne visos komedijos buvo juokingos. O jei ir juokingos, tai tikrai nebūtinai skoningos. Kaltinti ko nors provincialumu čia net ir norint nepavyktų. Beskonybės į Alytų plaukė iš visų Lietuvos kampų ir užsienio. Šiais metais tarptautiniu tapęs festivalis parodė tris užsienio svečių darbus. Vieni jų atrasti užsienio festivaliuose, kiti pasikviesti galvojant apie bendradarbiavimo galimybes. Deja, tik vienas iš trijų buvo maloni staigmena. Vilniuje rugsėjį jau rodytas Kallo Collective iš Suomijos darbas „Vien tik kaulai“ (Naujojo cirko savaitgalio metu vadintas tiesiog „Kaulai“). Tai, kad šis spektaklis atsidūrė komedijos festivalyje visai nenuostabu. Ir tai, kad scenoje veikiantis Thomas Monckton papirko žiūrovus, taip pat nenustebino. Bet tikrai netikėta buvo tai, kad šitas spektaklis atkeliavo į komedijos festivalį Alytuje. Nes COM•MEDIA yra dramos teatro festivalis. Tad pasikviesti užsieniečius cirko kūrėjus reikėjo drąsos ir nutrūktgalviškumo. Ir tai pasiteisino – šis kamerinis spektaklis buvo vienas labiausiai žiūrovus nudžiuginusių festivalio dalyvių.
Panašiai drąsos reikėjo ir Lietuvos nacionaliniam teatrui į Alytų atvežusiam vieną naujausių teatro spektaklių „Durys“. Ne todėl, kad spektaklis nebūtų komiškas ar patrauklus žiūrovams. Bet todėl, kad jame kalbama išgalvota kalba ir kiek neapdairiai šis darbas vadinamas šokio spektakliu. O Alytuje tai nėra labai populiari scenos meno rūšis. Tačiau tiek Lietuvos nacionalinio dramos teatro, tiek ir Alytaus miesto teatro rizika šiuo atveju pasitvirtino. Nors spektaklis ir netapo publikos numylėtiniu, gavo pagrindinį festivalio apdovanojimą. O paties LNDT organizuotas susitikimas su žiūrovais atvėrė alytiškiams spektaklio kūrybinio proceso džiaugsmą, kuris jaučiamas ir scenoje.
„Durys“ buvo ne vienintelis kartu su režisieriumi eksperimentuojant, be pjesės sukurtas festivalio spektaklis. Tokių buvo bent dar du. O lietuvių autorių pjesių parodytos buvo dvi. Herkaus Kunčiaus „Laisvės arena“ (pjesė priminė Sajos „Mamutų medžioklę“ ir Orwello „Gyvulių ūkį“) ir Dovilės Statkevičienės „Giminės, arba Kam zrazų pakartot?“.